Turint mintyje tūkstantmečiais skaičiuojamą žmonijos
istoriją, klaidinga idėja, kad gyvenimo po mirties nėra ir kad materialus
pasaulis bei mūsų fiziniai kūnai yra vieninteliai tikri dalykai, paplito
palyginti visiškai neseniai. Materializmo ir ateizmo idėjų paplitimas tesudaro
0.1 procentą paskutinių dešimties tūkstančių metų
laikotarpyje, tačiau kaip tik dabar mes gyvename tokiame dvasinės tamsos
laikmetyje. Pavyzdžius, kaip ši dvasinė tamsa reiškiasi per tokių profesijų
atstovus, kaip gydytojai, dvasininkai ir teisėjai, Mokytojas Ryuho Okawa
pateikia savo knygoje “Aukso dėsniai”. Toliau pateikiama ištrauka iš šios
knygos.
Gydytojų darbas yra
atsidėti žmogaus gyvybės studijoms ir jie dažnai turi reikalų su pacientais,
kurie yra tarp gyvybės ir mirties. Tačiau pažvelgę į šiuolaikinius medikus mes
pamatysime, kad jie nesupranta tikrosios mirties reikšmės, jie netgi nesugeba
nustatyti mirties akimirkos. Gydytojai kalba apie smegenų mirtį ir tvirtina,
kad mirtis įvyksta tada, kai miršta žmogaus smegenys, tačiau jie klysta.
Iš tikrųjų žmogus miršta tada, kai siela
palieka kūną ir kai nutrūksta sielą su kūnu siejanti sidabro gija. Ir tik
tuomet, kai tai atsitinka, galima paskelbti, kad žmogus mirė, – ne anksčiau. Siela
paprastai palieka kūną per kelias valandas ar dieną po to, kai sustoja žmogaus
širdis. Tai reiškia, kad net tada, kai visos fizinio kūno funkcijos sustoja,
dvasinis kūnas vis dar yra čia ir dvasinė širdis tebeplaka. Tačiau gydytojai to
nesupranta ir kai tik mirštančio žmogaus smegenys liaujasi skleisti bangas,
paima transplantacijai jo organus ir akių dalis. Gydytojai net nenutuokia, kokį
sukrėtimą dėl tokių jų veiksmų patiria mirštantis žmogus (ypač, jei jis
gyvendamas neturėjo tinkamų dvasinių žinių). Gydytojų veiksmų sukelta baimė ne
tik trukdo mirštantiems žmonėms iškeliauti į kitą pasaulį, bet ir apsunkina
darbą dvasioms sergėtojoms, kurios ateina pas žmogų, kad galėtų jį lydėti
pomirtinėje kelionėje.
Organų transplantacija, vykdoma be dvasinių
žinių, nelaikytina medicinos pasiekimu. Transplantuodami organus ir tarnaudami
materialistiniam medicinos mokslui, gydytojai neigia žmogaus sielos orumą. Gydytojai
turėtų daugiau sužinoti apie sielą, jie privalo suprasti, kad mirimo metu mūsų
siela yra tokio pat pavidalo kaip ir kūnas, ji turi širdį, pilvą, rankas ir
kojas ir visa tai funkcionuoja taip pat kaip ir fizinio kūno atitikmenys.
Kitas pavyzdys žmonių, kurių akis dengia
neišmanymo žvynai, yra kai kurie budistų dvasininkai. Esama dvasininkų,
kurie netiki pomirtinio pasaulio egzistavimu ir jo nesupranta, tačiau gieda
sūtras ir atlieka apeigas tik dėl finansinės naudos. Kad ir kaip būtų pikta,
tokių dvasininkų yra gana daug. Tikrasis dvasininko darbas yra padėti sieloms,
kurios ką tik pateko į dvasių pasaulį ir tebėra sutrikusios. Tai tikroji
mirusiems žmonėms skirtų religinių apeigų prasmė.
Mirusieji nebus išgelbėti, jei dvasininkas
tik atliks sūtrų skaitymo ritualą. Pirmiausia dvasininkas turi labai gerai
suprasti šventraščių turinį ir savo valia perteikti jų idėją mirusiems žmonėms.
Tada gedintiems mirusiojo artimiesiems reikėtų paaiškinti, koks yra Žemėje
gyvenančių žmonių tikslas ir misija, kad artimieji suprastų, jog jų sielvartas
yra visiškai neprasmingas. Štai tokia yra visų dvasininkų misija. O dabar
jie tik išnaudoja mirusiųjų artimuosius ir ima didelius pinigus už pomirtinių
budistinių vardų suteikimą (kas yra paplitę
Japonijoje), tarsi būtų parduodama prekė. Toks požiūris yra nedovanotinas. Nė
viena kitame pasaulyje esanti siela į tokį pomirtinį vardą neatsiliepia. Ir
visai nesvarbu, kiek tas vardas kainavo – jis nė trupučio nepalengvins Pragare
kenčiančios sielos naštos.
Kad išsigelbėtų nuo Pragaro kančių,
kiekvienas žmogus privalo pripažinti savo gyvenimo klaidas, už jas atgailauti
ir melsti Dievo atleidimo. Už tai, kad nugarmėjo Pragaran, atsako pats žmogus,
o ne jo šeimos nariai. Gedintys šeimos nariai turėtų stengtis gyventi šviesų ir
laimingą gyvenimą, nes tai leistų mirusiojo sielai nurimti ir suprasti per savo
gyvenimą padarytas klaidas. Tai yra kur kas svarbiau, nei be paliovos gedėti
mirusiojo. Šeimos nariai taip pat turėtų tęsti religines studijas –
tada jų sukauptos dorybės ir nušvitimo šviesa palengvins mirusiojo sielos
dalią. Gyvieji turėtų pagerbti išėjusius protėvius Tiesos šviesa ir gyventi
taip, kad visi matytų, kaip turi elgtis Dievo (Budos) vaikai.
Gydytojai ir dvasininkai nėra vieninteliai,
kurių žvilgsnį temdo neišmanymo žvynai. Tokių žmonių – ištisi legionai.
Teisėjai yra dar vienas
pavyzdys. Įstatymai, kuriuos žmonės kuria bendru susitarimu, nėra pajėgūs
įvertinti žmonių poelgių, jie negali įvertinti žmogaus sielos praeities. Teisės
ekspertai gali ginčytis dėl tokių delikačių dalykų, kas yra visų įstatymų
pagrindas, tačiau mes neturime pamiršti, kad pirminis visų įstatymų šaltinis
yra Tiesa. Tai reiškia, kad teisėjai visų pirma turi stengtis pažinti Dievo
valią, kuri yra Tiesos šaltinis, ir tik tada jie galės vertinti kitų žmonių
poelgius.
Šaltinis:
Ryuho
Okawos knyga “Aukso Dėsniai” (Mijalba, 2016)
Susiję straipsniai: